Kadangi kūriau teleportacijos mašiną, nusprendžiau pamėginti vizualizuoti ir patį teleportacijos veiksmą. Nutariau sukurti keliavimo erdvėlaikiu jausmą. Kūrinio pristatymo metu buvo rodomas pusantros minutės ilgio stereoskopinis vaizdo įrašas. Ilgo koridoriaus viduryje aukštai pakabinau skersinį, nuo kurio vertikaliai nuleidau į žemę atsuktą televizorių, turintį 3D rodymo funkciją. Priėjęs ir aukštyn užvertęs galvą stebėtojas turi pasijausti keistai, lyg tikrai vyktų kažkas neaiškaus. Manau, jog šio kūrinio meninė vertė susideda iš trijų dalių: rodomos vizualizacijos, aukštai pakabinto ekrano eksponavimo būdo, ir paties žiūrovo, teleportuojamo neaišku kur. Niekas nežino kaip veikia ta teleportacija, kas atsitinka su laiku, ar teleportuojamas objektas sensta, o galbūt jo laikas apskritai sustoja. Šiuo kūriniu demonstruoju laiko ir erdvės reliatyvumą – nepateikiau jokių vizualių užuominų apie mąstelį, kad nebūtų galimybės susidaryti jausmo apie judėjimo greitį. Keliavimą erdvėlaikiu pavaizdavau link stebėtojo dideliu greičiu lekiančiomis geometrinėmis formomis, sujungtomis iš baltų linijų juodoje kosmoso tuštumoje. Greitai praskriejantys kvadratai ir stačiakampiai lėtai keitė savo proporcijas, virto apskritimais, dauginosi, tolinosi, mažinosi, sukosi erdvėje ir visaip kitaip transformavosi bei transponavosi erdvėje. Per 3D akinius matomas stereo gylis sustiprino skridimo erdve jausmą, leido žiūrovo kūnui „pasiduoti teleportacijai”.